Kaip žmogaus smegenys mokosi mąstyti ir valdyti judesius: apžvalga

Kai žmogaus galvos smegenys mokosi, jos keičiasi, t. y. keičia savo funkciją ir struktūrą – padidėja neuronų, sinapsių skaičius. Kartu padidėja neuroninių tinklų kiekis, kapiliarų skaičius ir tai užtikrina geresnę kraujotaką galvos smegenyse. Be to, padaugėja ir glialinių ląstelių, kurios labai reikalingos mąstymo procesui. Kai smegenys mokymosi procese pakeičia savo struktūrą, tada susiformuoja atmintis, t. y. mokymosi rezultatas. Neuroplastiškumą labai gerai stimuliuoja fizinis aktyvumas, miegas ir kalorijų ribojimas. Didžiausias galvos smegenų „žudikas“ yra stresas. Atmintis pagal savo gyvavimo trukmę gali būti trumpalaikė, greitoji ir ilgalaikė. Kuo greičiau susiformuoja atmintis, tuo ji greičiau ir išnyksta. Žmonės mokosi trimis būdais: mokymasis paskatinant ar baudžiant, mokymasis iš klaidų, mokymasis „kartojant“. Pagal sąmoningumą mokymasis gali būti skirstomas į sąmoningą (deklaratyvų) ir nesąmoningą (nedeklaratyvų, procedūrinį) mokymąsi. Mokymosi įvairovė – tai gero mokymosi principas, o mokymosi monotoniškumas – blogo mokymosi principas. Mokymasis yra labai neefektyvus, jei mokinys negauna grįžtamosios informacijos apie mokymosi procesą ir / ar rezultatą. Savarankiškas mokymasis yra vienas iš geriausių būdų, kaip tobulėti. Straipsnyje nagrinėjamos svarbiausios mokymosi neuromokslo problemos: galvos smegenų plastiškumas; miokinai; darbinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis; vidinė ir išorinė motyvacija; deklaratyvus (sąmoningas) ir procedūrinis (nesąmoningas) išmokimas, mokymosi strategijos, fizinio aktyvumo įtaka mokymuisi ir kt.